Paskutinę savo viešnagės Tokijuje dieną nutarėme aplankyti bent vieną šventyklą. Iki šiol to nedarėme, nes žinojome, kad Kyote mūsų laukia jų daugybė. Asakusa rajonas tikrai įdomus turistams. Įdomus didele Senso-ji šventykla ir įvairiomis gatvelėmis, kuriose pilna gatvės prekeivių, parduodančių suvenyrus. Mums, tiesa, kiek per daug žmonių, bet apsilankyti verta.
Šventykla gana įspūdinga, tikrai, bet vaikams nebuvo įdomi, tad neužsibuvome ir patraukėme į greta įsikūrusį seniausią atrakcionų parką Japonijoje, įkurta 1853 metais! Tai yra velniškai seniai ir tas jaučiasi viduje, nepalyginsi su dabartiniais super aktrakcionų parkais, bet vaikams buvo pats tas - abu pagal savo amžių galėjo išbandyti beveik visas supynes. Įdomu tai, kad ant pačios paprasčiausios karuselės Emilei suptis reikėjo prilaikomai mamos, bet man iš šono baisoku traukinuku jai leido važiuoti vienai ir kaip matysite iš nuotraukų, ji ten buvo viena su suagusiaisiais. Kontrastų šalis, ne kitaip.
Išėjus iš atrakcionų parko mus užpuolė pirmas tropinis lietus. Jei tai galima vadinti lietumi, nes iš dangaus krito vynuogės dydžio ledai!
Po audros perkeliavome per upe prie tokio didelio SkyTree bokšto. Į viršų nekilome, tik apsilankėme prekybos centre jo apačioje, nes jame buvo Hello Kitty ir Pokemon parduotuvės, kas vaikams buvo gana svarbūs lankytini objektai.
Taip ir baigėsi mūsų paskutinė diena Tokijuje - dar pavakarieniavome šalia buto, susikrovėme daiktus ir sumigome. Nuostabu, kiek daug vaikai nueina per dieną. Žinoma, pazyzia protarpiais, dėl nuovargio ir karščio, bet ir aš pazyziu. Tiesiog nukreipiam jų dėmesį ir varom toliau. Jei alkani, Emilė užkerta sriubos su noodlais, Džiugas ryžių kepintų, kurie prieinami kiekviename žingsnyje. Džiugas nusikalęs vistiek negali vakarais užmigti, gal nuo per daug įspūdžių arba nesava vieta. Kai sakom, miegok, mes norim ir dviese pabūti kai jūs miegat, jis sako, kad pabūsim, kai jie užaugs. Tokia štai realybė :)
Ryte išsiruošėme, išlaukėme piką, kurio metu turistams nepatartina nė artintis prie traukinių ir keliavome į stotį, kur itin greitu traukiniu Shinkansen, dar vadinamu "bullet train" per 2 valandas atsidūrėme už 500 km esančiame Kyote.
Transporto sistema Japonijoje tikrai pavydėtina - miesto traukinio bet kokiu paros metu mums netekdavo laukti ilgiau nei tris minutes, Shinkansen laukėme gal dešimt ir išėję iš buto Tokijuje 10 valandą Kyote, per AirBnb išsinuomotame mažame nuostabiame bute buvome 14 valandą su visais lagaminais ir vaikais, slinkdami beveik vėžlio žingsniu. Neįtikėtina.
Kadangi savo bute buvom per anksti ir jis buvo tvarkomas, tai tik numetėme lagaminus, kuprines ir patraukėme prie netoliese esančių rūmų su sodais. Prasiėjome per Kyotą kažkiek, jis mums pasirodė net labiau kupinas turistų nei Tokijas. Džiugas turgelyje nusipirko agurkų. Neklauskit kodėl, mes nežinom, gal tiesiog pasiilgo. Arba gal kad jie riesti tokie.
Čia va japoniškas dviratis, nufotkinau, nes man labai patiko. Gale vieta skirta didesniam vaikui, priekyje tarsi prekių krepšelis, bet ten priekis nusileidžia ir gali būti vežamas mažesnis vaikas. Dviračių klausimais japonai tikrai atrodo lygūs su danais.
Nijo-jo pilis yra įtraukta į Unesco paveldo sąrašą (Kyote apskritai labai nemažai Unesco objektų yra), priklausė Tokugawa šeimai, buvo pastatyta 1603 metais ir tapo svarbių Japonijos istorinių įvykių liudininke. Mes į pačius rūmus jau nebepatekome, nes užsidarė, bet pasivaikštinėjome po išpuoselėtą parką.
Liksime Kyote dvi pilnas dienas, miestas daug mažesnis už Tokiją, žymus savo šventyklomis ir kultūriniu paveldu. Iki!
