Kenija: 1 dalis - Nairobis

Taigi savo Kalėdų kelionę į Keniją pradėjome nuo sostinės Nairobio, kuriame praleidome tris naktis, dvi pilnas dienas. Skridome su Briuselio avialinijomis iš Kopenhagos, per briuselį iki Nairobio. Viskas gana sklandžiai, neprailgo, praėjo visos prieš kelionę užpuolusios Džiugo ligos ir nusileidome Nairobyje vėlų pirmadienio vakarą.

Nairobyje gyvena apie 6 mln. gyventojų, jis laikomas Afrikos kosmopolitiškiausiu miestu, yra nemažai jaunų, gražių žmonių, moterys visos labai gražiai apsirengusios, susitvarkiusios plaukus ir su nagais kaip Emilė dievina. Matyti, kad visuomenės sluoksniai labai labai įvairūs, tas matyti tiesiog važiuojant per skirtingus rajonus.

Nairobis yra gana jaunas miestas, pradėtas statyti 1899. Miesto augimas prasidėjo apie 1963, kai Kenija tapo nepriklausoma.

Žmonės pasirodė labai malonus, neįkyrūs, arba jei ir įkyrūs, gana greitai išgirsta tavo ačiū, ne. Eismas beprotiškas, mes visur mieste naudojomės UBER paslaugomis, viskas labai patogiai, greitai ir pigiai. Kainos mažos mums, iš Skandinavijos. Gana gaji arbatpinigių kultūra, bet juos pradžiugina net mažas pinigėlis, kuris mums, europiečiams, išvis labai mažas, o jiems didelis.

Nairobyje beveik visai nematėme turistų, kurie nebūtų iš Afrikos, arba jie nesilanko ten kur mes (kas būtų visai natūraliai suprantama) arba visi liko namie Kalėdoms.

Iš lankytinų objektų galima lankyti: Nairobi Safari walk, David Sheldrick’s Wildlife Trust, Giraffe Center, K. Blixen namą, nacionalinį muziejų, įvairiausius turgus, traukinių muziejų. Bet mes tiesiog veikėm ko norėjosi tą dieną, išskyrus iš anksto užsisakytą žemiau paminėtą miesto turą.

Mes apsigyvenome Westlands rajone, sakoma, kad gana ramiame, priimtame Kenijoje gyvenančių užsieniečių taip pat, apie 6 kilometrus nuo miesto centro. Viešbutis vadinasi King Post ir yra tikrai įdomaus dizaino, šiuo metu jau pritrūkęs meilės, bet įspūdingos, Swahilli genties inspiruotos architektūros. Gavome apartamentus su didžiule svetaine, dviem miegamaisiais, dviem vonios kambariais, virtuve ir balkonėliais. Komplekse yra baras, restoranas, sporto klubas, spa. Perėjus gatvę - kelios kavinės ir maisto parduotuvė.

Pirmą dieną, išsimiegoję keliavome į miesto centrą. Pirmiausia, sutvarkyti keleto reikalų. Pirmiausia nusipirkome Safaricom SIM korteles, kad galėtume turėti internetą, nes prireiks šioje kelionėje. Paskui ėjom pasirūpinti vietine valiuta.

Miestas tiesiog ūžia! Šitiek žmonių, automobilių, judesio, pačią pirmą kelionės dieną buvo nelengva apsiprasti.

Dar Danijoje buvome užsisakę įdomiai pasirodžiusį turą, per Nai Nami bendrovę. Užkabinot labai geri įvertinimai ir tai, kad turą veda vietiniai vaikinai, kurie pradėjo gyvenimą sunkiai - be tėvų, gatvėje, kartais kalėjime, paskui vėl gatvėje, įnikę į narkotikus, bet dabar bandantys daryti gera dėl tų, kurie yra dabar toje situacijoje.

Donga, kurį matote trečioje nuotraukoje, tiesiog vedė mus per neįtikėtinai judrias Nairobio gatves ir pasakojo istorijas - apie save, kaip tose gatvėse užaugo, apie lušnyną už miesto, kur dabar gyvena, apie skirtingus tipus išmaldos prašytojų, apie jų įnikimą į narkotikus, apie vaikus, kurie praradę savo tėvus tiesiog užauga gatvėse maldaudami, vogdami, be jokio šanso į išsilavinimą ar net pasą, kol kas nors suteikia jiems šansą, arba nesuteikia. Arba suteikia šansą ir jie vėl paveda šanso suteikėją ir vėl atsiduria gatvėje. Mes naiviai galvojome, kad situacija Afrikoje gerėja, bet ji tik blogėja, tokių žmonių tik daugėja.

Pilnos gatvės tokių spalvotų autobusų, kurie kursuoja be jokio grafiko, išvyksta, kai susirenka pilnas. Ėjome taip pat prie turgaus, kuris užsidaro trečią valandą, tad po trijų iki vakaro, prekeivės sėdi tiesiog ant gatvės su visais savo vaisiais, daržovėm, vištom, kad kuo daugiau išparduoti ir nieko namo tą dieną nebeparsivežti.

Užėjome ir į tokį parką, kur kadaise buvo Amerikos ambasada ir 1998 metais buvo įvykdytas teroro išpuolis, žuvo daugiau nei 200 žmonių. Dabar ten padarytas mokamas atminties parkas, kur žmonės gali pailsėti nebijodami vagišių, o mes tai ten ėjom į tualetą, nes anot gido, tai švariausias Nairobio tualetas.

Įdomus faktelis pasirodė ir tai, kad Nairobyje niekas nerūko ir tai yra uždrausta. Miesto centre, prie turgaus, pačioje aktyviausioje vietoje yra toks šaligatvio trikampėlis, kur galima rūkyti, išėjus iš to trikampėlio yra draudžiama ir griežtai baudžiama.

Turo pabaigoje, gidai mus pamaitino vietinėje minimalioje kavinėje, kur dar daugiau pasikalbėjome ir paskui atsisveikinome, stipriai visi turėjome apie ką pagalvoti ir pakalbėti šeimoje paskui.

Nuotraukų beje nedaug iš miesto, nes nuo senų laikų yra kažkokie draugimai fotografuoti tam tikrose vietose, kurie, anot gido, jau nebegalioja ir viskas gerai, bet man asmeniškai toje žmonių makalynėje tiesiog baisu buvo traukalioti tą telefoną.

Vakarienei pasirinkome netoli viešbučio esantį Njuguna's Place restoraną, žinomą savo puikiais mėsos patiekalais. Net nesijaučiau smagiai kirsdama tiek maisto po visų dienos vaizdų.

Antrą dieną išsmiegojome, nes buvo prisikaupę nemigos - ankstyvas skrydis iš Kopenhagos, nelabai miegojom lėktuve ir pan. Nuvykome iki Kenijos tarptautinio konferencijų centro - užrodė vakar gidas, kad būtina aplankyti. Jo apačioje - saugoma teritorija su šokančiais fontanais, o už kažkiek pinigų galima užsikelti į pastato viršų, ką mes ir padarėme - labai įdomu iš viršaus buvo pamatyti vietas, kuriose buvome vakar ir visus prieškalėdinius transporto kamščius.

Paskui pėsčiomis ėjome keletą kilometrų iki John Michuki (politiko) atminties parko ir Nacionalinio Kenijos muziejaus. Jau gana pripratome prie gatvių, o ir eiti šiandien buvo greičiau nei važiuoti. Muziejus tikrai puikus, mes viso nespėjome apeiti, nes per vėlai nusigavome ten, bet tikrai vertas aplankyti. Šalia yra mažas parkelis, kur galima pamatyti gyvačių, krokodilų, vėžlių, driežų.

Šiandien yra Kūčios, tad susiradome puikų, labai labai puikų žuvies restoraną visai netoli savo viešbučio - The BigFish.

Siunčiame didžiausius linkėjimus visiems draugams ir šeimai iš už pusiaujo, gražių Kalėdų ir fantastiškų 2026ųjų! Mylim!